Tradicinis požiūris į tarptautinę prekybą yra labai elementarus – kiekviena šalis gamina prekes ir teikia paslaugas, kurios kaip galutiniai produktai eksportuojamos vartotojams užsienyje. Tačiau šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje tokio pobūdžio prekyba sudaro tik apie 30 % visos prekybos prekėmis ir paslaugomis.
Iš tikrųjų apie 70 % tarptautinės prekybos šiandien sudaro pasaulinės vertės grandinės, nes paslaugos, žaliavos, dalys ir komponentai peržengia valstybių sienas – ir dažnai daugybę kartų. Kaip galutinių produktų dalis jie pasiekia vartotojus visame pasaulyje.
Eksportas tarp šalių dažnai susijęs su sudėtinga įvairių vidaus ir užsienio tiekėjų sąveika. Dar labiau nei anksčiau prekybą lemia strateginiai įmonių sprendimai užsakyti paslaugas, investuoti ir vykdyti veiklą ten, kur yra reikiamų įgūdžių ir medžiagų, už konkurencingą kainą ir kokybę.
Pavyzdžiui, Kinijoje surinktame išmaniajame telefone gali būti naudojami grafinio dizaino elementai iš JAV, silikono lustai iš Singapūro, kompiuterio kodas iš Prancūzijos, o spalvotieji metalai – iš Bolivijos. Viso šio proceso metu visos dalyvaujančios šalys išlaiko tam tikrą vertę ir gauna naudos iš galutinio produkto eksporto. Tačiau didžioji šios pridėtinės vertės dalis visoje tarptautinėje tiekimo grandinėje neatspindima tradicinėje prekybos statistikoje, nes čia visa prekės ar paslaugos vertė priskiriama šaliai, kuri yra paskutinė toje grandinėje, t.y. kurioje gamyba buvo užbaigta.
Prekybos politika
Siekdama pateikti įrodymų, reikalingų atsakyti į politikos klausimus, kylančius dėl didėjančios pasaulinės vertės grandinės svarbos prekybai ir investicijoms, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) pradėjo iniciatyvą matuoti prekybą pagal pridėtinę vertę (TIVA), kad būtų galima susidaryti tikslesnį vaizdą apie prekybos pagrindinę ekonominę svarbą.
Naudodami pridėtinę vertę galime geriau nustatyti, kurioje tiekimo grandinės vietoje sukuriama pridėtinė vertė, įvertinti, kur sukuriamos pajamos ir darbo vietos, ir naujai pažvelgti į dvišalės prekybos disbalansą. Tai labai svarbi priemonė siekiant geriau suprasti prekybos ir darbo vietų sąsajas.
Pasaulinės vertės grandinės prekybos politika negali būti orientuota tik į kliūtis prekybai su tiesioginiais prekybos partneriais. Siekiant padidinti eksportą ir pagerinti ekonominius rezultatus, reikia atsižvelgti į visą vertės grandinę ir prieš ją bei po jos atsirandančias kliūtis tarp trečiųjų šalių. Kadangi šalies eksporto konkurencingumas gali priklausyti nuo importuojamų žaliavų (žaliavoms gali priklausyti ir ankstesnis šalies eksportas), labai svarbu, kad šalys, norėdamos pasinaudoti dalyvavimo pasaulinės vertės grandinės prekyboje teikiama nauda, turėtų šalinti ir savo pačių prekybos kliūtis.
Svarbu suprasti, kad dalyvavimas pasaulinės vertės grandinėse gali būti naudingas visų išsivystymo lygių šalims. Besiformuojančios ekonomikos, siekiančios įsitraukti į pasaulinės vertės grandines arba dalyvauti jose, gali patirti spaudimą pereiti į aukštesnes vertės dalis grandinėje ir imtis didesnę vertę kuriančios veiklos. Tačiau dalyvavimo pasaulinės vertės grandinės nauda gali būti gaunama bet kuriame vertės grandinės etape: svarbiausia – daugiau daryti būtent tai, kas gerai sekasi. Tai reiškia, kad šalys, kurios tampa efektyvios surinkimo arba gamybos etape, gali sukurti didesnę bendrąją vertę tapdamos pasauliniu mastu konkurencingomis šių veiklų tiekėjomis, nei vykdydamos didesnę pridėtinę vertę kuriančią veiklą, kurioje jos yra mažiau konkurencingos. Galiausiai svarbiausia yra bendra vertė, kurią gali sukurti vertės grandinės ekonominės veiklos rūšys.
Taigi, politiniu požiūriu daugiausia dėmesio reikėtų skirti bendrai įmonių sukuriamai vertei, o ne pridėtinės vertės daliai, kuri sukuriama šalies viduje. Pavyzdžiui, Vietname 2005–2016 m. vidaus pridėtinės vertės dalis eksporte sumažėjo nuo 64 % iki 53 %, tačiau tuo pat metu visa eksportuojama vidaus pridėtinė vertė išaugo keturgubai. Taigi, Vietnamas apskritai gavo didesnę naudą ir daugiau eksportavo.
Pasaulinės vertės grandinės atsiradimas ir išlikimas meta iššūkį įprastiniam požiūriui į prekybos politikos formavimą. Sėkmė tarptautinėse rinkose šiandien priklauso ne tik nuo pasaulinio lygio žaliavų importo, bet ir nuo eksporto galimybių. EBPO prekybos pridėtinės vertės duomenys rodo, kaip pasaulinės vertės grandinės didina tarifų apsaugos sąnaudas, nes tarifai kaupiasi, kai tarpinėmis gamybos priemonėmis prekiaujama kelis kartus. Todėl duomenys taip pat rodo, kad reikia imtis prekybą lengvinančių priemonių, tokių kaip standartų ir sertifikavimo reikalavimų konvergencija ar sąveika, siekiant sumažinti kliūtis pasienyje ir supaprastinti tiekimo grandines.
