Jau ne vienus metus daug kalbama apie esamą tarptautinės prekybos padėtį, jos galimybes ir riziką. Tačiau pakankamai nedaug girdime apie tarptautinės prekybos raidos galimybes ateityje. Todėl būtų įdomu ir naudinga šiek tiek pasvarstyti apie tai, kas gi mūsų laukia šioje srityje.

Kokie yra pagrindiniai tarptautinės prekybos veiksniai?

Tarptautinio darbo pasidalijimo mastą lemia daug veiksnių. Trys iš jų atlieka pagrindinį vaidmenį:

• Gamybos situacija šalyje: Kuo daugiau šalyje yra pagaminama tam tikro produkto vienetų, tuo tas produktas šalyje yra pigesnis. Maža gamybos kaina reiškia, kad šalis turi tarptautinį konkurencinį pranašumą, susijusį su atitinkamo produkto gamyba.
• Politinė ir teisinė sistema: Ar vyksta tarptautiniai prekių, paslaugų, technologijų ir gamybos veiksnių mainai, priklauso ne tik nuo sąnaudų, bet ir nuo teisinio reglamentavimo. Pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje buvo panaikinta daugybė tarifų ir kitų prekybos apribojimų. Dėl to suintensyvėjo tarptautinė prekyba.
• Technologinė pažanga: Šalyse, kuriose darbo jėgos santykinai nedaug, yra didelė paskata kurti darbo jėgą taupančias technologijas ir siekti pažangos skaitmeninimo srityje. Tai mažina tarptautinės prekybos sąnaudas, todėl didėja ekonomikos globalizacija. Kartu dėl globalizacijos didėja konkurencinis spaudimas ir neišvengiamai atsiranda poreikis spartinti technologinę pažangą, kad šalis išliktų konkurencinga tarptautiniu lygmeniu.

Tarptautinio darbo pasidalijimo situacija

Dabartinė tarptautinio darbo pasidalijimo situacija ir dėl to vykstanti prekyba priklauso nuo šalių išteklių. Daug darbo jėgos turinčios šalys, kaip antai Kinija ir Indija, specializuojasi produktų, kuriems reikia daug darbo jėgos, gamybos srityje. Tokios pakankamai kapitalo ir technologijų turinčios šalys, kaip JAV, Japonija ir Vokietija, koncentruojasi į produktų, kuriems pagaminti reikia daug kapitalo ir technologijų, gamybą. Lygiai taip pat, žemės ir gamtos ištekliais turtingos šalys, pavyzdžiui, Brazilija ir Rusija, specializuojasi atitinkamų produktų gamyboje.

Užsakomosios paslaugos ir veiklos perkėlimas į kitas šalis yra svarbi šio tarptautinio darbo pasidalijimo dalis. Tai reiškia, kad didelio darbo užmokesčio šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Japonija ir JAV, perkelia daug darbo jėgos reikalaujančius gamybos procesus į mažo darbo užmokesčio šalis.

Kokį poveikį žmonėms daro globalizacija ir skaitmeninimas?

Iš esmės galima teigti, kad globalizacija ir technologinė pažanga iki šiol padidino visų dalyvaujančių šalių ekonomikų materialinę gerovę, matuojamą bendruoju vidaus produktu (BVP). Tai teigiamai veikia piliečius, nes didesnė materialinė gerovė yra pagrindas didesnei nematerialinei gerovei, pvz., ilgesnei gyvenimo trukmei, geresnėms švietimo galimybėms ir kt.

Tačiau ekonomikoje dėl tarptautinio darbo pasidalijimo ir technologinės pažangos taip pat sumažėjo tam tikrų žmonių grupių užimtumo ir pajamų galimybės. Išsivysčiusios pramonės šalyse tai daugiausia žemos kvalifikacijos darbuotojai. Siekdamos apsaugoti šiuos asmenis, pramoninės valstybės vis dažniau griebiasi protekcionistinių priemonių. Dėl to tarptautinė prekyba patiria spaudimą.

Kaip galėtų atrodyti tarptautinė prekyba ateityje?

Pramoninės šalys jau dabar iš esmės naudojasi pasaulinių rinkų privalumais, o pasaulinės rinkos atsivėrimas pasiekė tokį lygį, koks yra dabar. Tolesnis rinkų atvėrimas dabar labiau domina besiformuojančios rinkos ekonomikos šalis. Tai pasakytina apie žemės ūkio rinkas ir ypač apie darbo rinkas. Netgi kapitalui ir technologijoms imlių produktų srityse pramoninėms šalims kyla grėsmė prarasti tarptautinį konkurencingumą. To priežastis – besiformuojančių rinkų, visų pirma Azijos, technologinis atsilikimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, būtų galima samprotauti ir apie kai kuriuos tikėtinus esminius pasaulinės prekybos struktūros pokyčius, laukiančius tarptautinės prekybos ateityje.

Visų pirma, tikėtina, kad išsivysčiusių pramoninių šalių susidomėjimas pasauliniais laisvosios prekybos susitarimais bus ribotas, nes konkurencija su mažo darbo užmokesčio šalimis didina spaudimą pramoninių šalių darbo rinkoms. Todėl pramoninės šalys labiau suinteresuotos regioniniais laisvosios prekybos susitarimais su kitomis išsivysčiusiomis ekonomikomis, pavyzdžiui, Europos Sąjungos ir Japonijos laisvosios prekybos susitarimu.

Būtų galima prognozuoti, kad net jei ateityje gamyba vyks arčiau pardavimo rinkų, įmonės ir toliau galės parduoti savo produktus užsienyje. Tačiau tam jos turi steigti gamybos įmones užsienyje, t.y. ten investuoti. Tai reiškia, kad kapitalo srautai perspektyvoje įgyja vis didesnę reikšmę, o prekybos srautai – ją praranda.

Nereikėtų pamiršti, kad visame pasaulyje gamybos procesai tampa vis imlesni kapitalui ir technologijoms. Dėl to gamybos procesų perkėlimas į šalis, kuriose mokamas mažas darbo užmokestis, darosi nebe toks svarbus. Tikėtina, kad jau dabar akivaizdi gamybos perkėlimo tendencija stiprės. Didėjančios energijos kainos ir toliau skatins šią plėtrą, nes dėl to didės transporto išlaidos. Todėl žvelgiant abstrakčiau, gamyba artėja prie pardavimo rinkų.

Net jei išsivysčiusių pramoninių šalių suinteresuotumas tarptautine prekybos plėtra menksta, tai neturėtų skatinti ekonominės izoliacijos. Visuomenės materialinės gerovės pagrindu ir toliau bus  pasauliniai prekių, paslaugų, technologijų ir kapitalo mainai.