Norvegija yra labai svarbi prekybos partnerė Lietuvai, todėl Lietuvoje įsikūrusioms prekybos įmonėms nuolat tenka teikti ir pildyti eksporto deklaracijas į Norvegiją. Eksporto procedūra yra privaloma prekėms, kurios iš Europos Sąjungos muitų teritorijos gabenamos į trečiąsias šalis. Tai reiškia, kad eksportuojant prekes iš Lietuvos į Norvegiją, kontroliuojančiai muitinės įstaigai privaloma pateikti eksporto dokumentų rinkinį, kitaip dar vadinamą eksporto deklaracija.

Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 41 straipsniu, iš Lietuvos į Norvegiją eksportuojamoms prekėms gali būti taikomas 0 % PVM tarifas, jei prekės yra išgabenamos iš Europos Sąjungos teritorijos ir už tokių prekių išgabenimą yra atsakingas pardavėjas, t.y. jas išgabena pats pardavėjas, arba pardavėjo užsakymu kitas asmuo. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad tokį 0 % PVM tarifą iš Lietuvos į Norvegiją tiekiamoms prekėms galima taikyti tik išgabenant prekes iš ES teritorijos ir turint tokį išgabenimą pagrindžiančius dokumentus, nepaisant to, kur buvo pradėta eksporto procedūra, t.y. Lietuvoje ar bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Tuo tarpu, jei prekės iš Europos Sąjungos teritorijos yra išgabenamos asmeniniame keleivio bagaže, 0 % PVM tarifas yra taikomas PVMĮ 42 straipsnyje nustatyta tvarka.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad 0 % PVM tarifo taikymas iš Europos Sąjungos teritorijos eksportuojamoms prekėms nėra siejamas su tuo, kas muitinei pateiktoje eksporto deklaracijoje yra nurodytas kaip prekių eksportuotojas, taip pat nėra siejamas ir su tuo, kas trečiojoje šalyje yra tiekiamų prekių importuotojas, su tuo, ar prekių importuotojas ir jų gavėjas, nurodytas eksporto deklaracijoje, yra tas pats asmuo. Be to, nulinio PVM tarifo taikymas nėra siejamas su tuo, ar tiekiamas prekes trečiojoje šalyje importuojantis ar gaunantis asmuo (jei gavėjas nesutampa su importuotoju) yra tas pats asmuo, kuris prekes įsigijo iš tiekėjo. Ir galiausiai nėra siejamas su tuo, ar prekes gaunantis asmuo yra įsikūręs toje šalyje, į kurią prekės yra gabenamos iš Europos Sąjungos teritorijos.

Kalbant apie eksportuojamoms prekėms taikomą muito mokestį, svarbu tai, kad Norvegija priklauso Europos ekonominei erdvei (EEE). Tai reiškia, kad yra taikomi Europos Sąjungos ir Norvegijos sudaryti laisvosios prekybos susitarimai, pagal kuriuos Europos Sąjungoje pagamintoms prekėms muito mokesčiai netaikomi. Tačiau kaip įrodymą, kad į Norvegiją eksportuojamos prekės yra pagamintos Europos Sąjungoje, Norvegijos muitinei reikia pateikti ir EUR.1 sertifikatą, kurį eksportuotojui išduoda Lietuvos muitinė, pateikus prekių kilmę įrodančius dokumentus. Taigi, tai, ar muito tarifai bus, ar nebus taikomi eksportuojamoms prekėms, priklauso nuo konkrečių eksportuojamų prekių, todėl būtina naudotis tarifų duomenų baze.

Kadangi eksporto deklaraciją sudaro skirtingų eksporto dokumentų rinkinys, prekes iš Lietuvos į Norvegiją eksportuojančioms įmonėms ar asmenims tenka užpildyti ir pateikti daug dokumentų, tokių kaip bendrasis administracinis dokumentas (BAD), prekių transportavimo važtaraščiai ir kiti prekių eksportui reikalingi dokumentai. Visiems šiems dokumentams tinkamai užpildyti yra reikalingi tokie duomenys kaip prekių eksportuotojo EORI kodas, importuotojo rekvizitai, pardavimo sąskaita faktūra, prekių bruto ir neto svoris, prekių vertė, paskirties muitinės įstaiga, prekių kilmės šalis, eksportuojamų pakuočių tipas ir jų skaičius, išsamus prekių aprašymas (kartu pateikiant ir KN kodą), pristatymo sąlygos („Incoterms“) ir kt. Dėl didelės dokumentų apimties ir sudėtingo dokumentų pildymo, kai reikia pateikti daug reikalaujamų duomenų, eksporto deklaracijos į Norvegiją pildymas dažnai patikimas muitinės tarpininkams. Šios srities specialistų teikiamos paslaugos palengvina eksporto veiklą, nes užpildomi ir pateikiami visi reikalaujami eksporto procedūrai skirti dokumentai.

Jungtinei Karalystei išstojus iš Europos Sąjungos, JK pradėtos taikyti tokios pačios muitų taisyklės kaip ir bet kuriai kitai Europos Sąjungai nepriklausančiai šaliai. Todėl JK ir Lietuvos tarpusavio prekybos santykiuose yra taikomos muitinės procedūros ir formalumai. Eksportuojant prekes iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę, būtina pateikti muitinės deklaraciją. Kai kuriais atvejais kartu su muitinės deklaracija reikalaujama pateikti kitus saugą ir saugumą patvirtinančius dokumentus Be to, jei į Angliją eksportuojamos tam tikros prekės (pvz., atliekos, GMO ar kt.), būtina gauti ir specialią licenciją, o akcizais apmokestinamoms prekėms taikomi papildomi formalumai, kuriuos reikia atlikti. Kadangi po „Brexit’o“ JK tapo trečiąja šalimi, reikia laikytis ir sandoriams su Jungtine Karalyste taikomų PVM taisyklių bei procedūrų.

Taigi, išvežant prekes iš Lietuvos į Angliją, kontroliuojančiai muitinės įstaigai yra privaloma pateikti eksporto dokumentų rinkinį (kaip ir bet kuriuo kitu atveju, kai prekės yra eksportuojamos iš Europos Sąjungos), kuris yra vadinamas eksporto deklaracija. Kai prekės eksportuojamos iš ES, prekėms yra suteikiama teisė taikyti nulinį PVM tarifą.

Eksportuojant prekes į Angliją, dažnai naudojamasi muitinės tarpininko paslaugomis, kuris eksporto deklaraciją muitinei pateikia užsakovo įmonės vardu. Paprastai eksporto deklaracijos muitinei yra teikiamos elektroniniu būdu.

Eksporto procedūrai atlikti yra reikalingas bendrasis administracinis dokumentas (BAD), kuris privalo būti užpildytas atsižvelgiant į galiojančią eksporto dokumentų pildymo tvarką, tarptautiniai keliais ir geležinkeliais gabenamų prekių transportavimo dokumentai (prekių transportavimo važtaraščiai, tokie kaip CMR, SMGS, TIR, Carnet), pardavimo sąskaita faktūra, sutartys (jei jos yra sudarytos) ir kiti eksportuojamą krovinį lydintys reikalingi dokumentai.

Kadangi eksporto procedūrai reikia nemažai dokumentų, svarbu žinoti, kokią pagrindinę informaciją reikia nurodyti eksporto deklaracijoje. Tarp šios informacijos neabejotinai patenka prekės kodas, kuris nurodo, kokios prekės yra eksportuojamos (labai svarbu parinkti teisingą prekės kodą, kad nekiltų nesklandumų ir netektų permokėti mokesčių), taip pat muitinės procedūros kodas, kuris nusako, kokia muitinės procedūra įforminama gabenamoms prekėms, kaip antai prekių eksportas, laikinasis išvežimas perdirbti ir kt. Unikalus siuntos identifikavimo numeris taip pat yra svarbi informacija, kurią reikia nurodyti deklaracijoje.

Tačiau tai nėra vienintelė informacija, kurios prireikia pildant eksporto deklaraciją. Dėl didelio muitinės procedūrų kompleksiškumo eksportuojant prekes paprastai naudojamasi muitinės tarpininkų paslaugomis. Tokiu atveju kliento prašoma pateikti pardavimo sąskaitą faktūrą, eksportuotojo EORI (Ekonominės veiklos vykdytojų registracijos ir identifikavimo kodą), importuotojo pavadinimą ir adresą, eksportuojamų prekių pakuočių rūšį ir skaičių, taip pat turi būti pateikta ir papildoma informacija, susijusi su išvežama prekių siunta, pvz., prekių aprašymai (tarp kurių turi būti ir KN kodas), paaiškinimai, vertinimai ar kita siuntą apibūdinanti informacija. Būtina pateikti siuntų neto ir bruto svorį, jų vertę ir pristatymo sąlygas („Incoterms“). Prašoma nurodyti ir išvežimo muitinės įstaigą, kurioje bus užbaigti visi eksporto formalumai, bei prekių kilmės šalį.

Nepatyrusiems vartotojams eksporto deklaracijos pildymas gali būti nelengva užduotis. Padarius klaidų, gali kilti papildomų sunkumų, dėl kurių sulėtės muitinės formalumų atlikimas. Sudėtingi terminai, tarptautinės prekybos (sutarčių) sąlygos, draudimai, muitinės reikalavimai ir kt. ne vienam eksportuotojui gali tapti tikru galvos skausmu, kuris apsunkina visą eksporto veiklą. Dėl šios priežasties, prireikus pildyti eksporto deklaraciją į Angliją, rekomenduojama kreiptis į muitinės tarpininkus. Jie yra šios srities specialistai ir turi reikiamos patirties, todėl profesionaliai teikia savo paslaugas ir padeda išvengti klaidų pildant būtiną informaciją bei užtikrina sklandų muitinės reikalaujamų dokumentų pateikimą.

Jau ne vienus metus daug kalbama apie esamą tarptautinės prekybos padėtį, jos galimybes ir riziką. Tačiau pakankamai nedaug girdime apie tarptautinės prekybos raidos galimybes ateityje. Todėl būtų įdomu ir naudinga šiek tiek pasvarstyti apie tai, kas gi mūsų laukia šioje srityje.

Kokie yra pagrindiniai tarptautinės prekybos veiksniai?

Tarptautinio darbo pasidalijimo mastą lemia daug veiksnių. Trys iš jų atlieka pagrindinį vaidmenį:

• Gamybos situacija šalyje: Kuo daugiau šalyje yra pagaminama tam tikro produkto vienetų, tuo tas produktas šalyje yra pigesnis. Maža gamybos kaina reiškia, kad šalis turi tarptautinį konkurencinį pranašumą, susijusį su atitinkamo produkto gamyba.
• Politinė ir teisinė sistema: Ar vyksta tarptautiniai prekių, paslaugų, technologijų ir gamybos veiksnių mainai, priklauso ne tik nuo sąnaudų, bet ir nuo teisinio reglamentavimo. Pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje buvo panaikinta daugybė tarifų ir kitų prekybos apribojimų. Dėl to suintensyvėjo tarptautinė prekyba.
• Technologinė pažanga: Šalyse, kuriose darbo jėgos santykinai nedaug, yra didelė paskata kurti darbo jėgą taupančias technologijas ir siekti pažangos skaitmeninimo srityje. Tai mažina tarptautinės prekybos sąnaudas, todėl didėja ekonomikos globalizacija. Kartu dėl globalizacijos didėja konkurencinis spaudimas ir neišvengiamai atsiranda poreikis spartinti technologinę pažangą, kad šalis išliktų konkurencinga tarptautiniu lygmeniu.

Tarptautinio darbo pasidalijimo situacija

Dabartinė tarptautinio darbo pasidalijimo situacija ir dėl to vykstanti prekyba priklauso nuo šalių išteklių. Daug darbo jėgos turinčios šalys, kaip antai Kinija ir Indija, specializuojasi produktų, kuriems reikia daug darbo jėgos, gamybos srityje. Tokios pakankamai kapitalo ir technologijų turinčios šalys, kaip JAV, Japonija ir Vokietija, koncentruojasi į produktų, kuriems pagaminti reikia daug kapitalo ir technologijų, gamybą. Lygiai taip pat, žemės ir gamtos ištekliais turtingos šalys, pavyzdžiui, Brazilija ir Rusija, specializuojasi atitinkamų produktų gamyboje.

Užsakomosios paslaugos ir veiklos perkėlimas į kitas šalis yra svarbi šio tarptautinio darbo pasidalijimo dalis. Tai reiškia, kad didelio darbo užmokesčio šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Japonija ir JAV, perkelia daug darbo jėgos reikalaujančius gamybos procesus į mažo darbo užmokesčio šalis.

Kokį poveikį žmonėms daro globalizacija ir skaitmeninimas?

Iš esmės galima teigti, kad globalizacija ir technologinė pažanga iki šiol padidino visų dalyvaujančių šalių ekonomikų materialinę gerovę, matuojamą bendruoju vidaus produktu (BVP). Tai teigiamai veikia piliečius, nes didesnė materialinė gerovė yra pagrindas didesnei nematerialinei gerovei, pvz., ilgesnei gyvenimo trukmei, geresnėms švietimo galimybėms ir kt.

Tačiau ekonomikoje dėl tarptautinio darbo pasidalijimo ir technologinės pažangos taip pat sumažėjo tam tikrų žmonių grupių užimtumo ir pajamų galimybės. Išsivysčiusios pramonės šalyse tai daugiausia žemos kvalifikacijos darbuotojai. Siekdamos apsaugoti šiuos asmenis, pramoninės valstybės vis dažniau griebiasi protekcionistinių priemonių. Dėl to tarptautinė prekyba patiria spaudimą.

Kaip galėtų atrodyti tarptautinė prekyba ateityje?

Pramoninės šalys jau dabar iš esmės naudojasi pasaulinių rinkų privalumais, o pasaulinės rinkos atsivėrimas pasiekė tokį lygį, koks yra dabar. Tolesnis rinkų atvėrimas dabar labiau domina besiformuojančios rinkos ekonomikos šalis. Tai pasakytina apie žemės ūkio rinkas ir ypač apie darbo rinkas. Netgi kapitalui ir technologijoms imlių produktų srityse pramoninėms šalims kyla grėsmė prarasti tarptautinį konkurencingumą. To priežastis – besiformuojančių rinkų, visų pirma Azijos, technologinis atsilikimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, būtų galima samprotauti ir apie kai kuriuos tikėtinus esminius pasaulinės prekybos struktūros pokyčius, laukiančius tarptautinės prekybos ateityje.

Visų pirma, tikėtina, kad išsivysčiusių pramoninių šalių susidomėjimas pasauliniais laisvosios prekybos susitarimais bus ribotas, nes konkurencija su mažo darbo užmokesčio šalimis didina spaudimą pramoninių šalių darbo rinkoms. Todėl pramoninės šalys labiau suinteresuotos regioniniais laisvosios prekybos susitarimais su kitomis išsivysčiusiomis ekonomikomis, pavyzdžiui, Europos Sąjungos ir Japonijos laisvosios prekybos susitarimu.

Būtų galima prognozuoti, kad net jei ateityje gamyba vyks arčiau pardavimo rinkų, įmonės ir toliau galės parduoti savo produktus užsienyje. Tačiau tam jos turi steigti gamybos įmones užsienyje, t.y. ten investuoti. Tai reiškia, kad kapitalo srautai perspektyvoje įgyja vis didesnę reikšmę, o prekybos srautai – ją praranda.

Nereikėtų pamiršti, kad visame pasaulyje gamybos procesai tampa vis imlesni kapitalui ir technologijoms. Dėl to gamybos procesų perkėlimas į šalis, kuriose mokamas mažas darbo užmokestis, darosi nebe toks svarbus. Tikėtina, kad jau dabar akivaizdi gamybos perkėlimo tendencija stiprės. Didėjančios energijos kainos ir toliau skatins šią plėtrą, nes dėl to didės transporto išlaidos. Todėl žvelgiant abstrakčiau, gamyba artėja prie pardavimo rinkų.

Net jei išsivysčiusių pramoninių šalių suinteresuotumas tarptautine prekybos plėtra menksta, tai neturėtų skatinti ekonominės izoliacijos. Visuomenės materialinės gerovės pagrindu ir toliau bus  pasauliniai prekių, paslaugų, technologijų ir kapitalo mainai.

Norvegija jau ne vienerius metus yra iš Lietuvos emigruojančių tautiečių pamėgta šalis, tačiau nemaža dalis žmonių anksčiau ar vėliau nusprendžia grįžti iš emigracijos, todėl tenka spręsti ir asmeninio turto įvežimo į Lietuvą klausimus. Neretai tarp su savimi įvežamo asmeninio turto būna ir lengvieji automobiliai. Tokiais atvejais svarbia užduotimi tampa iš Norvegijos importuojamų automobilių išmuitinimas, kad būtų galima savo transporto priemonę registruoti Lietuvoje. Žinoma, automobilių importas iš Norvegijos į Lietuvą vyksta ne tik tada, kai svetur emigravę tautiečiai grįžta į Lietuvą. Todėl apie automobilių importo iš Norvegijos procesą ir pagrindinius jo aspektus naudinga žinoti daugeliui.

Prekių importui iš Norvegijos į Lietuvą yra taikomos importo ir eksporto PVM taisyklės. Tai reiškia, kad transporto priemonėms, kurios įvežamos į Lietuvą iš Norvegijos, taikomos muitinės kontrolės ir muitinio tikrinimo procedūros. Todėl automobilį iš Norvegijos importuojant į Lietuvą reikia mokėti PVM mokestį ir pateikti muitinės importo deklaracijas.

Kai automobilis iš trečiosios šalies (šiuo atveju kalbame apie Norvegiją) yra importuojamas į Europos Sąjungos valstybę narę, jį importuojantis asmuo turi turėti ir ekonominių operacijų vykdytojo kodą – EORI kodą (šis kodas yra pripažįstamas visų Europos Sąjungos valstybių narių muitinės įstaigose). Vykdant automobilių importą iš Norvegijos ne mažiau svarbu žinoti ir tai, kokie muitai bei mokesčiai bus taikomi ir kokius dokumentus gali reikėti pateikti muitinei.

Kai iš Norvegijos išregistruotas automobilis įvežamas į Lietuvą, ketinant jį registruoti Lietuvoje, tai turi būti deklaruojama muitinei pateikiant bendrąjį administracinį dokumentą (BAD). Taip pat būtina pabrėžti, jog kartu su muitinės deklaracija būtina pateikti ir visus transporto priemonės įsigijimą patvirtinančius dokumentus (automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, sąskaitą faktūrą) transporto priemonės ankstesnės registracijos dokumentą su išregistravimo žyma arba kitą lygiavertį dokumentą. Be to, muitinei turi būti pateiktas transporto priemonę naudojančio fizinio asmens pasas. Importuojant lengvąjį automobilį iš Norvegijos į Lietuvą, taikomas 10 % importo muitas ir 21 % PVM.

Tačiau, jei asmuo gyveno Norvegijoje ir ketina sugrįžti gyventi į Lietuvą, kartu parsivežant su savimi  Norvegijoje įsigytą ir registruotą lengvąjį automobilį, importo muitas ir PVM mokestis gali būti netaikomi.

Kai asmuo Norvegijoje gyveno ne trumpiau kaip 12 mėn., o automobilis buvo įsigytas ne mažiau kaip prieš 6 mėn. iki išvykimo į Lietuvą, ir muitinei pateikiami atitinkami patvirtinamieji dokumentai, tokie kaip gyvenamosios vietos Norvegijoje deklaracija, dokumentai apie mokėtus mokesčius, darbo sutartis ir kt., o taip pat dokumentai, kurie įrodo, kad asmuo į Lietuvą grįžta gyventi nuolat (pvz., nuosavo gyvenamojo būsto įsigijimo dokumentai, būsto nuomos sutartis, gyvenamosios vietos deklaracija ir kt.), automobilį išleidžiant į laisvą apyvartą muito mokestis ir PVM nėra taikomi. Tačiau nemokėti importo muitų ir PVM galima tik tuo atveju, jei tai deklaruojama muitinei, pateikiant visus būtinus dokumentus.

Tačiau jei asmuo Norvegijoje gyveno trumpiau kaip 12 mėn. ir automobilis Norvegijoje buvo įsigytas mažiau kaip prieš 6 mėn. iki išvykimo iš Norvegijos į Lietuvą, arba asmuo tiesiog negali muitinei pateikti prašomų dokumentų, patvirtinančių, kad jis Norvegijoje gyveno ilgiau kaip 12 mėn. ir savo transporto priemonę įsigijo ne mažiau kaip prieš 6 mėn., ir dokumentų, patvirtinančių, kad jis grįžta į Lietuvą gyventi nuolat, iš Norvegijos importuotas automobilis į laisvą apyvartą gali būti išleistas tik pritaikius 10 % muito mokestį ir 21 % PVM.

Kadangi importuojant automobilius iš Norvegijos į Lietuvą vartotojų atvejai gali skirtis, siekiant išvengti nesusipratimų ir papildomų išlaidų naudinga kreiptis į muitinės tarpininkus ir pasinaudoti jų profesionaliomis iš trečiųjų šalių įvežamų automobilių išmuitinimo paslaugomis.

Pastaraisiais metais automobilių pramonėje įvyko nemažai reikšminių pokyčių: besiformuojančiose rinkose augo naujų gamintojų gamybos apimtys, o tradiciniai automobilių gamintojai susidūrė su struktūrinėmis problemomis dėl mažėjančių pardavimų vidaus rinkoje ir susidariusių perteklinių pajėgumų.

Motorinių transporto priemonių pramonėje ir toliau dominuoja keli pasaulinės rinkos dalyviai, kurie dėl perėmimų, bendrų įmonių, aljansų ir kitų bendradarbiavimo formų yra įsitvirtinę daugelyje žemynų. Automobilių pramonė dažnai laikoma naujų pramonės organizavimo metodų pradininke. Ji yra viena iš pirmaujančių pasaulinių vertės grandinių atstovių, aprūpinanti tarpinėmis žaliavomis iš viso pasaulio ir laiku tiekianti jas automobilių surinkimui.

Nors automobilių gamyba geografiškai diversifikuota, Europos automobilių pramonė sutelkta kelių grupių rankose, tarp kurių yra „Volkswagen“, „BMW“, „Daimler“, „PAS“, „Fiat Chrysler“ ir „Renault“. Taip pat reikėtų pažymėti, kad užjūrio automobilių gamintojai nemažai automobilių gamina bendroje Europos rinkoje, kaip antai „General Motors“ Vokietijoje ir Austrijoje, „Ford“ Ispanijoje arba „Hyundai“ Čekijoje.

Svarbu pažymėti, kad toliau pateikiami statistiniai duomenys yra susiję su automobilių importu ir eksportu tarp nacionalinių teritorijų, neatsižvelgiant į tai, kam priklauso gamyklos, kuriose šie automobiliai gaminami.

ES yra didžiausia pasaulyje automobilių eksportuotoja, o pramonės orientaciją į eksportą rodo didėjantis prekybos perteklius, kuris 2020 m. pasiekė 70 mlrd. eurų (tuo pat metu ES visų prekių perteklius siekė 218 mlrd. eurų). Didėjantį automobilių eksportą į įsitvirtinusias ir besiformuojančias rinkas galima laikyti Europos automobilių gamintojų atsaku į mažėjančios vidaus paklausos problemą.

2020 m. Jungtinės Karalystės (23,2 % viso eksporto) ir JAV (19,3 %) buvo pagrindinės ES automobilių eksporto kryptys, o Kinija (15,0 %) – trečia pagal dydį. Įdomu pažymėti, kad 2002– 2020 m. Jungtinei Karalystei ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms tenkanti ES eksporto dalis sumažėjo atitinkamai 11,2 ir 10,2 procentinio punkto, o Kinijai tenkanti ES eksporto dalis  padidėjo 14,7 procentinio punkto.

2020 m. daugiau nei trys ketvirtadaliai ES automobilių buvo importuojami iš penkių šalių: Jungtinių Amerikos Valstijų (20,4 % viso importo), Jungtinės Karalystės (17,9 %), Japonijos (15,7 %), Turkijos (12,3 %) ir Pietų Korėjos (10,7 %). Įdomu pastebėti, kad ES automobilių importo iš Japonijos (-16,1 %) ir Jungtinės Karalystės (-16,9 %) dalis sparčiai mažėjo. Šie pokyčiai yra susiję su Japonijos gamybos bazių steigimusi ES valstybėse narėse bei su Turkijos (+8,8 proc. punkto), Jungtinių Amerikos Valstijų (+7,4 proc. p.) ir Meksikos (+6,6 proc. p.) importo dalies augimu.

2020 m. Vokietija buvo didžiausia automobilių eksportuotoja tarp Europos Sąjungos valstybių narių. Beveik trys penktadaliai (57,3 %) visų iš ES eksportuotų automobilių buvo kilę iš Vokietijos, gerokai lenkiančios Belgiją (7,7 %), Slovakiją (6,7 %), Ispaniją (5,6 %) ir Italiją (5,1 %). Nė viena iš likusių ES valstybių narių nesudarė daugiau kaip 5,0 % eksporto, įskaitant ir Lietuvą (0,2 %). Kinija buvo pagrindinė iš Vokietijos eksportuojamų automobilių rinka, o Vokietija didžiajai daugumai valstybių narių buvo didžiausia eksporto partnere.

2020 m. Vokietija taip pat buvo didžiausia automobilių importuotoja tarp ES valstybių narių; jai teko 29,9 % automobilių importo iš ne ES šalių, po jos sekė Belgija (23,8 %). Didžiausia Vokietijos importo dalis buvo iš Ispanijos, o Vokietija buvo pagrindinė Belgijos ir kelių kitų valstybių narių importo kilmės šalis. Tuo tarpu Lietuvai teko 0,2 % automobilių importo iš ES nepriklausančių šalių, o Lietuva automobilius daugiausia importavo iš Lenkijos.

Europos Sąjunga (ES) užima itin svarbią vietą pasaulinėje prekyboje. Europos Sąjungos prekybos režimo atvirumas lėmė, kad šiandien ES yra didžiausia pasaulinės prekybos rinkos dalyvė ir išlieka verslui tinkamu regionu.

ES užėmė tvirtą poziciją, nes pasaulinėje arenoje veikė išvien, o ne vadovaudamasi atskiromis prekybos strategijomis. Europa tapo glaudžiai integruota į pasaulio rinkas. Dėl patogaus šiuolaikinio transporto ir ryšių dabar lengviau gaminti, pirkti ir parduoti prekes visame pasaulyje, o tai suteikia bet kokio dydžio Europos bendrovėms galimybę prekiauti už Europos ribų.

Be to, svarbu pabrėžti, kad darbuotojai taip pat dažnai teikia savo paslaugas įvairiose šalyse, priklausydami tarptautinei įmonei arba sudarydami specialias paslaugų teikimo sutartis. Kadangi investuotojai klesti stabilioje, patikimoje ir nuspėjamoje aplinkoje, jie siekia, kad būtų pašalintos investavimo kliūtys, o investicijos būtų apsaugotos.

Kiekvieną dieną Europos Sąjungoje eksportuojama ir importuojama prekių už šimtus milijonų eurų. Europa yra didžiausia pasaulyje pagamintų prekių ir paslaugų eksportuotoja. Ji taip pat yra didžiausia eksporto rinka maždaug 80 šalių. Europos Sąjungos valstybės narės kartu sudaro 16 % pasaulio importo ir eksporto.

Europos Sąjunga tapo labai patrauklia rinka verslui dėl daugybės priežasčių. ES turi per 440 mln. vartotojų, kurie ieško kokybiškų prekių. Be to, ypač svarbu paminėti ir tai, kad ES yra pati didžiausia pasaulyje bendroji rinka, kurioje galioja skaidrios taisyklės ir reglamentai. Europos Sąjunga turi ir labai saugią teisinę investicijų sistemą, kuri yra pripažįstama viena atviriausių pasaulyje. Europos Sąjunga yra atviriausia rinka besivystančioms šalims visame pasaulyje.

Sėkminga prekybos plėtra ir stabilus augimas

Europos Sąjungos sėkmė neatsiejama nuo jos prekybos partnerių – tiek išsivysčiusių, tiek besiformuojančių rinkų – sėkmės. Todėl tvarus vystymasis yra svarbiausias prekybos politikos elementas. Tinkamai valdoma prekybos plėtra yra ekonomikos augimo galimybė. Taigi, ES prekybos politika siekiama skatinti ekonomikos augimą ir kurti darbo vietas, didinant prekybos ir investicijų su kitomis pasaulio šalimis galimybes. Bendradarbiaudama Europa turi įtakos formuojant atvirą pasaulinę prekybos sistemą, kuri grindžiama sąžiningomis taisyklėmis, ir užtikrinant, kad tų taisyklių būtų laikomasi.

Europos Sąjungos padėtis pasaulio rinkose: įdomūs faktai

• Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulio ekonomika, turinti 500 mln. vartotojų, o jos BVP vienam gyventojui siekia 25 000 EUR.
• ES užima pirmąją vietą tiek pagal įvežamų, tiek pagal išvežamų tarptautinių investicijų apimtis.
• Europos Sąjunga yra pagrindinė 80 šalių prekybos partnerė. Palyginimui, JAV yra pagrindinė prekybos partnerė kiek daugiau nei 20 šalių.
• ES yra atviriausia besiformuojančioms rinkoms. Neskaitant degalų, ES iš besiformuojančių rinkų importuoja daugiau nei Kinija, Japonija, JAV ir Kanada kartu sudėjus.
• Europos Sąjunga yra didžiausias pasaulio prekybos blokas. ES yra didžiausia pasaulyje prekiautoja pagamintomis prekėmis ir paslaugomis.
• Vidutinis į ES importuojamoms prekėms taikomas tarifas yra labai mažas. Daugiau kaip 70% importuojamų prekių į ES įvežama taikant nulinius arba sumažintus muitų tarifus.
• Iš tikrųjų Europos Sąjunga išsaugojo savo gebėjimą sudaryti ir įgyvendinti prekybos susitarimus. Tai rodo neseniai sudaryti laisvosios prekybos susitarimai su Pietų Korėja ir Singapūru, be to, ES rengia plataus užmojo prekybos susitarimų darbotvarkę.
• Reaguodama į krizę, Europos Sąjunga neužvėrė rinkų.
• Europos Sąjungos paslaugų rinkos yra labai atviros, o jų investicinis režimas – bene pats atviriausias pasaulyje.

Europos Sąjunga yra viena iš atviriausių ekonomikų pasaulyje ir tebėra įsipareigojusi laisvajai prekybai. Visa tai sukuria itin palankias sąlygas importo ir eksporto verslui įvairiose pasaulio šalyse.

Aukštųjų technologijų produktai turi didelį poveikį technologinei pažangai ir ekonomikos augimui pasauliniu lygmeniu. Todėl verta išsamiau susipažinti su aukštųjų technologijų produktų gamyba ir tarptautine prekyba, naujausia tarptautinės prekybos aukštųjų technologijų prekėmis statistika Europos Sąjungoje ir jos partnerėse bei pagrindine produkcija, kuria prekiaujama.

2018 m. Europos Sąjungoje veikė apie 40 358 aukštųjų technologijų įmonių (0,2 % visų ES veikiančių įmonių). Daugiausia aukštųjų technologijų gamintojų veikė Vokietijoje (8 461), Italijoje (5 318) ir Lenkijoje (4 446). Pagal aukštųjų technologijų gamybos apimtis pirmavo Vokietija (205 mlrd. EUR), Prancūzija (177 mlrd. EUR) ir Italija (59 mlrd. EUR), didžiausia pridėtinė vertė sukurta Vokietijoje (66 mlrd. EUR), Prancūzijoje (42 mlrd. EUR) ir Italijoje (20 mlrd. EUR). Lietuvoje tokių gamintojų buvo 168, jų apyvarta siekė 588 mln. EUR, o pridėtinė vertė – 213 mln. EUR.

Aukštųjų technologijų produktų pardavimų apimtys

Aukštųjų technologijų produktų pardavimų apimtys išaugo nuo 235 mlrd. EUR 2010 m. iki 311 mlrd. EUR 2020 m. Pagal aukštųjų technologijų produktų gamybos apimtis 2020 m. pirmavo farmacijos sektorius – 97 mlrd. EUR, vidutinis metinis augimas 2010–2020 m. buvo didžiausias (11,7 %). Taip pat augo ginkluotės (5,7 %), mokslinių prietaisų (4,4 %), elektros mašinų (3,7 %) ir kosminės technikos (1,2 %) gamyba.

2020 m. farmacijos produktai (31 %) buvo pagrindinė aukštųjų technologijų prekių gamybos kategorija. Kitos kategorijos, kurių dalis viršijo 10 %, buvo elektronika ir telekomunikacijos (21 %), mokslinių tyrimų prietaisai (18 %) ir aviacija (12 %).

ES aukštųjų technologijų produktų importas

2020 m. daugiau nei pusė Europos Sąjungos aukštųjų technologijų produktų importo iš ES nepriklausančių šalių buvo importuota iš Kinijos (36 %) ir JAV (19 %). Nuo 2010 m. iki 2020 m. importas padidėjo nuo 244 mlrd. iki 345 mlrd. EUR. Tarp šešių pagrindinių importo partnerių labiausiai augo importas iš Kinijos – nuo 81 mlrd. iki 125 mlrd., ir iš Vietnamo – 33,0 %.

Elektronika ir telekomunikacijos (136 mlrd. EUR) atstovauja pagrindinei ES aukštųjų technologijų produktų importo kategorijai. 2010–2020 m. didžiausias augimas buvo stebimas farmacijos produktų srityje (8,1 %) ir ginklų pramonės srityje (6,2 %), o chemijos pramonės gaminių importas sumažėjo (-2,2 %).

2020 m. didžiąją dalį elektronikos ir telekomunikacijų aukštųjų technologijų produktų ES importavo į keturias šalis (Kiniją, Jungtinę Karalystę, Vietnamą ir Malaiziją) iš šešių pagrindinių ES partnerių. Šveicarija ir JAV buvo pagrindinės ES importo partnerės atitinkamai farmacijos bei aviacijos ir kosmoso srityse. JAV ir Kinija buvo pagrindinės partnerės keturiose produktų kategorijose, o Jungtinė Karalystė buvo pagrindine partnere chemijos pramonės gaminių kategorijoje.

2010–2020 m. labiausiai augo aukštųjų technologijų importas iš Kinijos (44 mlrd. EUR), JAV (22 mlrd. EUR) ir Vietnamo (14 mlrd. EUR). Ypač padidėjo elektronikos ir telekomunikacijų produktų importas iš Kinijos – 23 mlrd. EUR. Didžiausios importo apimtys užregistruotos farmacijos prekių kategorijoje iš JAV – 11 mlrd. EUR ir Vietnamo – 11 mlrd. EUR.

ES aukštųjų technologijų produktų eksportas

2020 m. daugiau nei ketvirtadalis ES aukštųjų technologijų produktų eksporto į ES nepriklausančias šalis teko JAV (26 %), antroje vietoje buvo Kinija (12 %), trečioje – Jungtinė Karalystė (10 %). Nuo 2010 m. iki 2020 m. šis eksportas padidėjo nuo 216 mlrd. iki 341 mlrd. EUR. Iš šešių pagrindinių partnerių eksportas į JAV augo labiausiai – nuo 38 mlrd. iki 89 mlrd. 2010–2020 m., o Kinija išsiskyrė sparčiausiu (9,1 %) vidutiniu metiniu augimo tempu.

2020 m. pagrindinė aukštųjų technologijų produktų eksporto kategorija buvo farmacijos produktai – 100 mlrd. EUR. Šios produktų kategorijos vidutinis metinis augimo tempas 2010–2020 m. buvo didžiausias (13,0 %), po jos sekė ginklų gamybos pramonė (6,5 %). Kitų produktų kategorijų augimas svyravo nuo 0 iki 5 %.

2020 m. JAV, Šveicarijai ir Japonijai didžiausia ES aukštųjų technologijų produktų eksporto kategorija buvo farmacijos produktai. Kinijai, Jungtinei Karalystei ir Rusijai tai buvo elektronikos ir telekomunikacijų sektoriaus prekės. JAV buvo didžiausia ES eksporto kryptis šešiose aukštųjų technologijų produktų kategorijose. Kitoks pagrindinis partneris buvo tik elektronikos ir telekomunikacijų (Kinija), kompiuterių ir biuro mašinų bei elektros mašinų (Jungtinė Karalystė) srityse.

2010–2020 m. pažangiųjų technologijų eksportas labiausiai padidėjo į JAV (51 mlrd. EUR), Kiniją (24 mlrd. EUR) ir Šveicariją (10 mlrd. EUR). Daugiausia prie eksporto į JAV padidėjimo prisidėjo farmacija – 35 mlrd. EUR. Elektronikos ir telekomunikacijų gaminiai sudarė didžiąją dalį eksporto į Kiniją (11 mlrd. EUR) ir Šveicariją (8 mlrd. EUR).

Statistiniai duomenys rodo, kad tarptautinė aukštųjų technologijų produktų rinka bėgant metams sparčiai auga ir yra labai svarbi visai ekonomikai, tarptautiniams santykiams ir technologinei pažangai.

Plečiantis pasaulinei prekybai ir didėjant pasaulinių vertės grandinių integracijai kyla klausimų, kaip prekyba ir aplinka sąveikauja tarpusavyje. Koks yra prekybos poveikis aplinkai? Ir atvirkščiai, kaip besikeičianti gamtinė aplinka (pvz., klimato kaita) gali pakeisti prekybos modelius? Ar prekybos liberalizavimas yra naudingas ar žalingas aplinkai? Kokios yra trumpalaikės ir ilgalaikės pasekmės ir ar galima optimaliai derinant prekybos ir aplinkosaugos politiką pasinaudoti prekyba, kartu sumažinant aplinkosaugos sąnaudas?

Pasaulinė prekyba gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį aplinkai

Ekonomikos augimas, kurį lemia prekybos plėtra, gali turėti akivaizdų tiesioginį poveikį aplinkai, nes didėja tarša arba blogėja gamtos išteklių būklė. Be to, prekybos liberalizavimas gali lemti kai kurių šalių specializaciją taršai imliose veiklose, jei aplinkosaugos politikos griežtumas įvairiose šalyse skiriasi – tai vadinamoji „taršos rojaus“ hipotezė.

Tačiau auganti prekyba, skatindama ekonomikos augimą, vystymąsi ir socialinę gerovę, savo ruožtu gali prisidėti prie veiksmingesnio aplinkos valdymo. Dar svarbiau yra tai, kad atviros rinkos gali pagerinti galimybes naudotis naujomis technologijomis, dėl kurių vietos gamybos procesai tampa veiksmingesni, nes sumažėja energijos, vandens ir kitų aplinkai kenksmingų medžiagų naudojimas.

Be to, prekybos ir investicijų liberalizavimas gali paskatinti įmones taikyti griežtesnius aplinkosaugos standartus. Šaliai vis labiau integruojantis į pasaulio ekonomiką, jos eksporto sektorius tampa labiau priklausomas nuo pagrindinių importuotojų keliamų aplinkosaugos reikalavimų. Savo ruožtu pokyčiai, reikalingi šiems reikalavimams įvykdyti, grįžta atgal tiekimo grandine, skatindami naudoti švaresnius gamybos procesus ir technologijas.

Klimato kaitos padariniai gali sutrikdyti tarptautinę prekybą

Tiesioginių klimato kaitos pasekmių prekybai gali turėti dažnesni ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai ir kylantis jūros lygis. Tikėtina, kad tiekimo, transporto ir paskirstymo grandinių infrastruktūra taps labiau pažeidžiama dėl klimato kaitos. Jūrų laivyba, kuriai tenka apie 80 % pasaulinės prekybos apimties, gali patirti neigiamų padarinių, pvz., dėl dažnesnių uostų uždarymų esant ekstremaliems reiškiniams. Dar svarbiau yra tai, kad dėl klimato kaitos turėtų sumažėti visų gamybos veiksnių (t.y. darbo jėgos, kapitalo ir žemės) našumas, todėl galiausiai sumažės gamybos ir pasaulinės prekybos apimtys. Tuo pat metu galimas ir teigiamas ekonominis poveikis jūrų laivybai dėl tolesnio Arkties laivybos kelių atvėrimo, nors ir aplinkos būklės blogėjimo sąskaita.

Optimalus pasaulinės prekybos ir aplinkosaugos politikos derinimas

Vietos, regioniniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis reikia veiksmingos aplinkos politikos ir institucinių sistemų. Prekybos liberalizavimo poveikis šalies gerovei priklauso nuo to, ar atitinkamoje šalyje vykdoma tinkama aplinkosaugos politika (pvz., teisingai nustatomos išeikvojamų aplinkos išteklių kainos). Griežta aplinkosaugos politika yra suderinama su atviros prekybos režimu, nes ji sukuria rinkas aplinkosaugos prekėms, eksportuojamoms į šalis, kurios laikosi aplinkosaugos reikalavimų.

Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sistemoje šalys ėmėsi įvairių su aplinka susijusių veiksmų, įskaitant derybas dėl tarifų mažinimo aplinkosaugos prekėms ir paslaugoms, siekį aiškiau apibrėžti galiojančių PPO taisyklių ir konkrečių prekybos įsipareigojimų pagal daugiašalius aplinkosaugos susitarimus santykį bei siekti žuvininkystės subsidijų drausmės. Tokiu būdu PPO kuria daugiašalę tarptautinės prekybos sistemą.

Aplinkosaugos nuostatų įtraukimas į dvišalius ir regioninius prekybos susitarimus taip pat padėjo suderinti išsivysčiusių ir besiformuojančių šalių aplinkosaugos taisykles. Labiau išsivysčiusios ekonomikos gali suteikti išteklių instituciniams gebėjimams stiprinti ir paskatinti mažiau išsivysčiusias partneres griežtinti aplinkosaugos taisykles.

Tradicinis požiūris į tarptautinę prekybą yra labai elementarus – kiekviena šalis gamina prekes ir teikia paslaugas, kurios kaip galutiniai produktai eksportuojamos vartotojams užsienyje. Tačiau šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje tokio pobūdžio prekyba sudaro tik apie 30 % visos prekybos prekėmis ir paslaugomis.

Iš tikrųjų apie 70 % tarptautinės prekybos šiandien sudaro pasaulinės vertės grandinės, nes paslaugos, žaliavos, dalys ir komponentai peržengia valstybių sienas – ir dažnai daugybę kartų. Kaip galutinių produktų dalis jie pasiekia vartotojus visame pasaulyje.

Eksportas tarp šalių dažnai susijęs su sudėtinga įvairių vidaus ir užsienio tiekėjų sąveika. Dar labiau nei anksčiau prekybą lemia strateginiai įmonių sprendimai užsakyti paslaugas, investuoti ir vykdyti veiklą ten, kur yra reikiamų įgūdžių ir medžiagų, už konkurencingą kainą ir kokybę.

Pavyzdžiui, Kinijoje surinktame išmaniajame telefone gali būti naudojami grafinio dizaino elementai iš JAV, silikono lustai iš Singapūro, kompiuterio kodas iš Prancūzijos, o spalvotieji metalai – iš Bolivijos. Viso šio proceso metu visos dalyvaujančios šalys išlaiko tam tikrą vertę ir gauna naudos iš galutinio produkto eksporto. Tačiau didžioji šios pridėtinės vertės dalis visoje tarptautinėje tiekimo grandinėje neatspindima tradicinėje prekybos statistikoje, nes čia visa prekės ar paslaugos vertė priskiriama šaliai, kuri yra paskutinė toje grandinėje, t.y. kurioje gamyba buvo užbaigta.

Prekybos politika

Siekdama pateikti įrodymų, reikalingų atsakyti į politikos klausimus, kylančius dėl didėjančios pasaulinės vertės grandinės svarbos prekybai ir investicijoms, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) pradėjo iniciatyvą matuoti prekybą pagal pridėtinę vertę (TIVA), kad būtų galima susidaryti tikslesnį vaizdą apie prekybos pagrindinę ekonominę svarbą.

Naudodami pridėtinę vertę galime geriau nustatyti, kurioje tiekimo grandinės vietoje sukuriama pridėtinė vertė, įvertinti, kur sukuriamos pajamos ir darbo vietos, ir naujai pažvelgti į dvišalės prekybos disbalansą. Tai labai svarbi priemonė siekiant geriau suprasti prekybos ir darbo vietų sąsajas.

Pasaulinės vertės grandinės prekybos politika negali būti orientuota tik į kliūtis prekybai su tiesioginiais prekybos partneriais. Siekiant padidinti eksportą ir pagerinti ekonominius rezultatus, reikia atsižvelgti į visą vertės grandinę ir prieš ją bei po jos atsirandančias kliūtis tarp trečiųjų šalių. Kadangi šalies eksporto konkurencingumas gali priklausyti nuo importuojamų žaliavų (žaliavoms gali priklausyti ir ankstesnis šalies eksportas), labai svarbu, kad šalys, norėdamos pasinaudoti dalyvavimo pasaulinės vertės grandinės prekyboje teikiama nauda, turėtų šalinti ir savo pačių prekybos kliūtis.

Svarbu suprasti, kad dalyvavimas pasaulinės vertės grandinėse gali būti naudingas visų išsivystymo lygių šalims. Besiformuojančios ekonomikos, siekiančios įsitraukti į pasaulinės vertės grandines arba dalyvauti jose, gali patirti spaudimą pereiti į aukštesnes vertės dalis grandinėje ir imtis didesnę vertę kuriančios veiklos. Tačiau dalyvavimo pasaulinės vertės grandinės nauda gali būti gaunama bet kuriame vertės grandinės etape: svarbiausia – daugiau  daryti būtent tai, kas gerai sekasi. Tai reiškia, kad šalys, kurios tampa efektyvios surinkimo arba gamybos etape, gali sukurti didesnę bendrąją vertę tapdamos pasauliniu mastu konkurencingomis šių veiklų tiekėjomis, nei vykdydamos didesnę pridėtinę vertę kuriančią veiklą, kurioje jos yra mažiau konkurencingos. Galiausiai svarbiausia yra bendra vertė, kurią gali sukurti vertės grandinės ekonominės veiklos rūšys.

Taigi, politiniu požiūriu daugiausia dėmesio reikėtų skirti bendrai įmonių sukuriamai vertei, o ne pridėtinės vertės daliai, kuri sukuriama šalies viduje. Pavyzdžiui, Vietname 2005–2016 m. vidaus pridėtinės vertės dalis eksporte sumažėjo nuo 64 % iki 53 %, tačiau tuo pat metu visa eksportuojama vidaus pridėtinė vertė išaugo keturgubai. Taigi, Vietnamas apskritai gavo didesnę naudą ir daugiau eksportavo.

Pasaulinės vertės grandinės atsiradimas ir išlikimas meta iššūkį įprastiniam požiūriui į prekybos politikos formavimą. Sėkmė tarptautinėse rinkose šiandien priklauso ne tik nuo pasaulinio lygio žaliavų importo, bet ir nuo eksporto galimybių. EBPO prekybos pridėtinės vertės duomenys rodo, kaip pasaulinės vertės grandinės didina tarifų apsaugos sąnaudas, nes tarifai kaupiasi, kai tarpinėmis gamybos priemonėmis prekiaujama kelis kartus. Todėl duomenys taip pat rodo, kad reikia imtis prekybą lengvinančių priemonių, tokių kaip standartų ir sertifikavimo reikalavimų konvergencija ar sąveika, siekiant sumažinti kliūtis pasienyje ir supaprastinti tiekimo grandines.

Pastarųjų metų įvykiai pasaulyje labai sutrikdė tarptautinę prekybą tiek paklausos, tiek pasiūlos atžvilgiu. Tačiau prekyba atlieka labai svarbų vaidmenį pasaulio ekonomikoje, o formuojantis naujai tvarkai pasaulyje gali atsirasti ir naujų prekybos modelių. Pasaulio ekonomikai pradėjus atsigauti, įmonės greičiausiai imsis naujų modelių, kad sumažintų būsimą riziką. Tai gali būti didesnė diversifikacija, daugiau artimų ir antrinių paslaugų ir didesnis skaitmeninimas. Šiame straipsnyje norime pateikti svarbias tendencijas, kurios gali sąlygoti tarptautinės prekybos pokyčius.

Vyriausybės, siekiančios labiau kontroliuoti svarbiausius tiekimus

Yra daug veiksnių, skatinančių įmones ir vyriausybes iš naujo įvertinti pernelyg didelės priklausomybės nuo vienos šalies ar regiono riziką. Pagrindinis iš jų – poreikis labiau kontroliuoti su visuomenės sveikata susijusių atsargų, tokių kaip vaistai ir medicinos įranga, tiekimą. Tikėtina, kad tai paskatins vyriausybes stiprinti nacionalinės svarbos pramonės sektorius. Dar viena atsargumo priežastis – pasaulinės kliūtys kilusios gabenant krovinius lėktuvais ir laivais pandemijos metu.

Rizikos mažinimas diversifikuojant tiekimo grandines

Dabartiniai pasauliniai sunkumai gali paskatinti tiek įmones, tiek vyriausybes pakeisti požiūrį į tiekimo grandines, kurios buvo grindžiamos atsargų kiekių mažinimu, efektyvumo didinimu ir lėšų taupymu.

Viena iš alternatyvų yra tiekimo grandinių diversifikavimas siekiant apsisaugoti nuo būsimos rizikos, pavyzdžiui, prekybos karų, didelių tarifų, baudžiamojo pobūdžio taisyklių taikymo ar naujos pandemijos bangos. Dėl šios priežasties Azijoje gali atsirasti daugiau naujų gamybos centrų, tokių kaip Indonezija, Vietnamas ar Malaizija. Indija taip pat siekia tapti įvairesnių tiekimo grandinių naudos gavėja ir turi papildomą pranašumą dėl laiko juostos ir pasaulinio lygio IT infrastruktūros. Dėl prekybos karo JAV gamintojai jau anksčiau buvo linkę mažiau pasikliauti importu iš Kinijos.

Perėjimas prie skaitmeninimo

Ilgainiui automatizavimas ir robotizavimas gali pakeisti sąnaudų lygį ir iš dalies kompensuoti santykinai didesnes darbo sąnaudas Vakarų rinkose. Be to, skaitmeninimas gali padėti sumažinti su pasauline prekyba susijusias sąnaudas, nes didės persikėlimas į virtualią erdvę. Skaitmeninės prekybos platformos, e. parašai ir skaitmeninis muitinis įforminimas padės užtikrinti efektyvesnį prekių judėjimą.

Įmonėms įsisavinant skaitmeninimą, jos įgyja galimybę taikyti technologijas, kurios padeda valdyti įvairesnes tiekimo grandines, pavyzdžiui, naudodamos realaus laiko atsargų matomumą arba mašininį mokymąsi pirkimų modeliams prognozuoti.

Geopolitinis spaudimas

Ne mažiau svarbu atsižvelgti į platesnio masto verslo ir geopolitinės aplinkos pokyčius, nes sąnaudos yra tik vienas iš įmonių elgesį lemiančių veiksnių. Įmonės turės strategiškai kartografuoti savo pažeidžiamumą, ieškodamos visų sričių, dėl kurių gali kilti trikdžių. Tai gali būti vyriausybių sprendimai nustatyti daugiau vietinių pirkimų, apriboti duomenų srautą arba atsisakyti išduoti įvažiavimo vizas ir kt.

Gali būti, kad bus daromas spaudimas šalies viduje, siekiant apsaugoti darbuotojus nuo masinių atleidimų, kuriuos paskatina nuosmukis. Prieš krizę populistinių vyriausybių protekcionizmo stiprėjimas jau kenkė PPO taisyklių sąvadui, kuris per pastaruosius 20 metų padėjo palengvinti pasaulio ekonomikos augimą.

Be to, per ateinantį dešimtmetį vis didesnę pasaulinės prekybos dalį sudarys paslaugos: prekyba paslaugomis per pastarąjį dešimtmetį augo 60 % sparčiau nei prekyba prekėmis. Tuo pat metu Kinija iš pigios gamybos centro virsta galutinės paklausos centru, iš naujo apibrėždama pasaulinių ir regioninių tiekimo grandinių dinamiką ir įtvirtindama tarpregioninės prekybos plėtros tendenciją.

Atsparumo kūrimas tiekimo grandinėse

Tikėtina, kad bėgant laikui vis daugiau dėmesio bus kreipiama į tiekimo grandinių pažeidžiamumo mažinimą, net jei tai susiję su tam tikromis finansinėmis išlaidomis.

Įmonės visame pasaulyje iš naujo įvertina savo tiekimo grandinės riziką. Išmatuoti kintančią riziką ir naujas galimybes joms padės duomenys ir dirbtinis intelektas. Reikia viltis, kad nauji pokyčiai padės sukurti atsparesnes tiekimo grandines, kurios bus pajėgios ateityje užtikrinti pasaulinę prekybą.